Klėja Kašubaitė

Esu Klėja. Išoriškai atrodau kaip paprasta paauglė, bet iš tikrųjų esu pianistė, koncertuojanti didžiausiose pasaulio salėse. Kai kas pasakytų, kad gyvenu dvigubą gyvenimą, nes tai, kaip save vaizduoju draugams - gana uždarą žmogų, yra priešinga tam, kokia esu scenoje - atkakli, bet jautri, emocionali. Groti fortepijonu pradėjau penkerių metų Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje, dar prieš pradėdama lankyti pradinę mokyklą. Iki penkerių metų mokiausi Rygaards International School Kopenhagoje, Danijoje, gyvenome visai netoli jūros, o mūsų sode stovėjo pasakiškas žaidimų namelis medyje. Nuo pirmos iki antros klasės mokiausi nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje , kur mano aistra ir meilė muzikai tik augo. Iš pradžių muzika man atrodė tik paprastas pomėgis, tačiau ilgainiui ji tapo mano gyvenimo būdo dalimi. Iš Vilniaus mūsų šeima persikėlė gyventi į Kijevą, Ukrainą, kur beveik ketverius metus mokiausi muzikos V. Kosenko vardo muzikos mokykloje pas nuostabią mokytoją Viktoriją Diubenko. Paskui, prasidėjus karui, persikėlėme į Berlyną, kur iki šiol studijuoju Berlyno menų universitete. Dabartinis mano profesorius yra Markus Groh. Šiuo metu vis dar kaupiu patirtį ir motyvaciją muzikai - žinių semiuosi įvairiuose meistriškumo kursuose, per pasirodymus, koncertus ir stovyklas. Iki šiol didžiausia mano įkvėpėja yra Mūza Rubackytė! 

Muzika man yra būdas išreikšti save. Aš ne tik atlieku muziką, bet ir visada jos klausausi - pačių įvairių žanrų. Skirtinga muzika man labai svarbi, kiekvienai nuotaikai, kurią jauti, tinka skirtingas stilius ar daina! Muzika gali būti labai skirtinga, įvairi - ritmu, žodžiais, melodijomis... Kiekvienas aspektas, kuris yra skirtingas, padeda klausytojams patirti ir įvairias emocijas.

Man muzika - tai motyvai, mintis ir įkvėpimas. Taip, kiekvienas gali kurti muziką, tačiau geriausią muziką sukūrė žmonės, kurie turėjo įkvėpimo kibirkštį. Mano nuomone, jei neturite idėjos savo muzikai, ji nebus tokia emocinga, įtaigi, kokia galėtų būti, jeigu būtumėte ją kūrę su mintim ir aistra.

Negalėčiau įsivaizduoti muzikos be klausytojų, bendruomenės. Pavyzdžiui, mėgautis muzika vienam yra vienas dalykas, tačiau suradus žmonių, kurie mėgaujasi ta pačia muzika kaip ir tu, į paviršių iškyla daug gilesnių dalykų. Pokalbiai apie muziką yra toks ypatingas dalykas, be kurio negalėčiau įsivaizduoti ir pačios muzikos. 

Mėgstu muziką, nes ji ne tik leidžia keliauti po pasaulį, bet ir susipažinti su naujais žmonėmis bei užmegzti naujus ryšius. Anksčiau esu dalyvavusi keliose pianistų stovyklose, kuriose užsimezgė draugystės, kurias palaikau iki šiol. Dėkoju Gintarui Januševičiui, kuris jau daugelį metų į KLAIPĖDA PIANO MASTERS vasaros akademiją sukviečia talentingus pianistus iš viso pasaulio. Visi šie ryšiai užsimezgė dėl muzikos ir dėl panašių interesų. Be to, tai leidžia man labiau pažinti save, atrasti tai, kas man patinka ir saviraiškos būdus. Tai leidžia man sužinoti apie save dalykus, kurių anksčiau niekada nežinojau.

Žinoma, būti profesionalu muzikoje yra sudėtinga. Sunkiausia yra išlaikyti motyvaciją kasdien dirbti, praktikuotis ir suvaldyti stresą. Pavyzdžiui, ruošiant kūrinį, kurio dar niekada nesu atlikusi viešai, man kyla daug streso, tačiau galutinis rezultatas visada būna to vertas. Neiškeisčiau to į nieką kitą, nes, kad ir kaip viskas sudėtingai atrodytų, tai vis dėlto yra ir būdas atsipalaiduoti.

Dažniausiai po koncertų žmonės būna labai sujaudinti mūsų muzikos. Esame susidūrę su keliais žmonėmis, kurie net verkė ar jautė emocijas dėl mūsų muzikos - tai rodo, kokia paveiki gali būti muzika. Dažniausiai žmonės tiesiog nuostabiai reaguoja į mūsų pasirodymus ir tai mums tampa dar didesne motyvacija. Labiausiai įsiminė koncertas Fort Loderdeilyje, Floridoje. Taip buvo todėl, kad publika atrodė nepaprastai sujaudinta. Po mūsų pasirodymo prie mūsų priėjo daugybė žmonių, vieni su ašaromis akyse, kiti su šypsenomis. Man tai buvo labai svarbu, nes įrodė, kiek daug skirtingų emocijų žmonėms gali sukelti tas pats koncertas.

Manau, ateityje norėčiau dirbti daugiau nei vieną darbą. Pavyzdžiui, norėčiau studijuoti ne tik muziką, bet ir mediciną, nes ji mane labai žavi. Tobulas gyvenimo būdas man būtų dirbti įprastą darbą, o grįžus namo - groti, mokytis kūrinius. Jei kitas darbas (pavyzdžiui, medicinoje) būtų lankstus, būtų puiku savaitgaliais keliauti ir koncertuoti. Tai lemtų lankstų gyvenimo būdą, kuriame galėčiau suderinti abu savo pomėgius. Bet ar tai įmanoma?

Sakyčiau, kad klasikinė muzika jaunimui nėra pati aktualiausia ar madingiausia, nes ji sukurta prieš daugelį metų ir jaunimas su ja nėra susijęs. Be to, mano amžiaus žmonėms patinka eiti į gyvus atlikėjų, kurie dainuoja savo dainas, koncertus, nes jie gali pamatyti dainų autorių realiame gyvenime, o klasikinės muzikos atveju galima klausytis tik atlikėjų, o ne kompozitorių koncertų, nes kompozitoriai jau seniai mirę. Žinoma, kad yra daug žmonių, kurie klausosi klasikinės muzikos, tačiau viskas priklauso nuo susidomėjimo. Kaip kiekvienas žmogus pasaulyje neturi vienodos mėgstamos spalvos, taip ir kiekvienas žmogus (ypač jaunas) negali mėgti lygiai tokios pačios muzikos, nes turi savo nuomonę.

Kad klasikinė muzika išliktų "ant bangos", būtų protinga ją derinti su tuo, kas patinka jaunimui, pavyzdžiui, klasikiniu repu 🙂. Tai leistų jaunimui mėgautis klasikine muzika ir tuo pačiu metu turėti ryšį su tuo, kas juos domina. 

Nepasakyčiau, kad labai vertinu savo "laimėjimus" ar pasiekimus. Aš labiausiai branginu bendravimą su klausytojais po koncertų arba tą užbaigtumo, išsipildymo jausmą po sunkaus koncerto. Žinoma, buvo malonu koncertuoti Karnegio salėje Niujorke ar Berlyno filharmonijoje, tačiau svarbiausias pasiekimas - teigiami atsiliepimai po kiekvieno koncerto...